Rodos, dar vakar mūsų rašomieji stalai stovėjo mokyklos klasėse, o mes atidžiai klausėmės, ką kalba mokytojos. Šiandien jau ir su didžiausiais norais sunkiai į juos tilptume, o ir mokykloje mums nebėra ką veikti, nebent nuvesti vaikus į ją. Taip greitai bėgo laikas, dabar širdyje liko tik nostalgija… Seni geri laikai… Iš tikrųjų tkiu, kad kai jau gali ištarti žodžius „o mano laikais buvo kitaip“, tai jau esi senas. Dauguma žmonių bijo ir vengia pripažinti, kad sensta, o aš ne, aš su tuo susitaikiau ir nematau jokių bėdų. Dabar rašomieji stalai reikalingi mano vaikams. Prisėdu šalia ir padedu ruošti mažiesiems namų darbus. Tuo pačiu mėgindamas prisiminti save mažą. Bet žinote ką? Į vaikystę grįžti aš nenoriu, man gera prisiminti tai, kas buvo, bet praeitimi tikrai negyvenu. Esu čia ir dabar! Visiems patariu gyventi dabartimi, nes būtent dabartis kuria mūsų ateitį.